Tiesiog trumpai apie viską.

Ilgai nesilankiau,nors dar neparašiau nė vieno įrašo.  Tiesiog nebuvo laiko parašyti,nors sėdėjau prie kompiuterio, o gal tiksliau buvo sunku suvaldyti mintis,kurios šokinėjo. Tiesiog...nepilną mėnesį žinau,kad manęs čia ilgai nebebus...Ne,nemirsiu, išvykstu,tiksliau - emigruoju.Šiandien mano klasė ( na,dalis,bet nesvarbu) , surengė man atsisveikinimą. Iš tiesų buvo miela,bet tuo pat metu ir graudu,nes tada suvokiau ką reiškia tokia didelė komanda - klasė. Būdavo dienų kai tiesiog jos nebenorėdavau matyti. Tiesiog bereiškmiai ginčai bei nesutarimai. Kai ko nors netenki,supranti ką iš tiesų tai tau reiškia.Šią mintį pasiimsiu su savim į lagaminą.
Kalbėti apie tolimesnę dienos eigą dabar  įtin nesinori. Tiesiog savo patirtim ir išgyvenimais (kad ir kiek jų nedaug kol kas būtų) noriu pasakyt,jog ne visada gali pasitikėt pačiais artimiausiasis žmonėmis ir draugais.Gal kas nors negerai manyje? Gal per daug ironizuoju? Hmm...tokie dalykai pritraukia neprognozuojamus  ir didelius tornadus. Tada imi kaltinti save,paskui kaltinąmąjį,save,jį,save,jį...Ir tada trenkia žaibas. Tu užsidarai savyje ir nebeprisileidi žmonių. Ne kartą esu tai patyrusi,nebepasitikiu žmonėmis taip kaip anksčiau (jei iš viso pasitikėjau). Bet jį pažinojau taip seniai...




Ar Jūs esatę patyrę artimo žmogaus išdavystę? Kokios buvo Jūsų mintys?